Jeigu tu nori pakeisti pasaulį, mylėk Moterį. Iš tikrųjų ją mylėk.
Surask tą, kuri kviečia tavo Sielą taip, kad visa kita praranda bet kokią reikšmę. Atidėk savo pasiekimų sąrašą, priglusk prie jos Širdies ir klausyk. Klausyk vardus, maldas, dainas kiekvieno gyvo sutvėrimo – sparnuoto, pūkuoto ar padengto žvynais, visų požeminių ir povendeninių gyvių, visko, kas žydi ir žaliuoja…visų, kurie dar negimė ir kurie jau mirė… Jeigu tu neišgirdai savo vardo – tu tiesiog klausei nepakankamai ilgai. Jeigu tavo akys neprisipildė ašarų, jeigu tu jai nenusilenkei, tu niekada nekentėjai, prarasdamas ją. Jeigu tu nori pakeisti pasaulį – mylėk Moterį…vieną Moterį, pranokdamas save, savo norus ir išskaičiavimus, pranokdamas savo vyrišką jaunystės, grožio ir įvairovės garbinimą, savo paviršutinišką laisvės suvokimą. Mes davėme sau daug pasirinkimų: mes pamiršome, kad tikroji laisvė ateina tada, kai stovi viduryje Sielos ugnies, sudeginančios tavo pasipriešinimą mylėti. Yra tik viena Deivė. Pažvelk į jos akis ir pamatyk…pamatyk iš tikrųjų, ar tai ta, kuri ties tavo galva laiko kalaviją? Jeigu ne – išeik. Išeik iš kart. Negaišk laiko įvairiems “pasistengsiu”. Žinok, kad tavo sprendimas negali niekaip jos sužaloti, nes mes renkamės pasiduoti ne “kam”, o “kada”. Jeigu tu nori pakeisti pasaulį, mylėk Moterį. Mylėk ją iš tikrųjų... Mylėk ją gyvenimui, pakildamas virš savo baimės mirti, pranokdamas tavo galvoje gyvenančią mamos manipuliacijų baimę. Nesakyk jai, kad tu pasiruošęs mirti dėl jos. Pasakyk, kad tu pasiruošęs gyventi drauge su ja, sodinti medžius ir žiūrėti, kaip jie auga. Būk jos didvyriu, sakydamas jai, kokia ji nuostabi savo trapioje didybėje. Padėk jai savo garbinimu ir ištikimybe kiekvieną dieną prisiminti, kad ji jau yra Deivė. Jeigu tu nori pakeisti pasaulį, mylėk Moterį...iš tikrųjų ją mylėk... Mylėk ją visokią, visose išraiškose, visuose metų laikuose…ir ji tave išgydys…tavo susidvejinusį protą ir tavo Širdies tuštumą, kurie atskiria tavo Sielą nuo tavo kūno, kurie palieka tave vienatvėje nuolat ieškantį kažko išorėje, ne savyje. Ieškantį išorėje kažko, kas privers tave pasijusti gyvu. Ten bus kita moteris. Bet greitai nauja ir švytinti pavirs sena ir buka…ir tu ieškosi amžinai, keisdamas moteris lyg mašinas, Deivę iškeisdamas į naują savo troškimų objektą. Vyrams nėra būtinybės rinktis vis iš naujo. Viskas, ko reikia vyrui – tai Moteris, tai Moteriškumo, Kantrybės ir Atjautos kelias. Kelias be paieškų, be veiksmo…kvėpavimas vienyje, gilus pasinėrimas ir susypinimas šaknimis…toks stiprus, kad galėtų išlaikyti Žemę…kol ji nuo savo odos meta plieną ir cementą… Jeigu tu nori pakeisti pasaulį, mylėk Moterį…tiesiog vieną Moterį. Mylėk ir gink ją, tarytum ji būtų paskutinis šventas indas. Mylėk ją su jos baime būti paliktai, kurią ji neša už visą žmoniją. Ne, tai ne jos žaizda, kurią gali pagydyti vienumoje…Ne, ji nėra silpna savo priklausymu. Jeigu tu nori pakeisti pasaulį, mylėk Moterį... Nežiūrėdamas į nieką. Tol, kol ji tavimi patikės, tol, kol jos instinktai, jos matymas, jos balsas, jos menas, jos aistra, jos prigimtis sugrįš pas ją. Tol, kol jos meilė taps stipresnė už demonus, griaunančius jos vertę ir norinčius ją sunaikinti. Jeigu tu nori pakeisti pasaulį, Atidėk savo priežastis, ginklus ir protesto ženklus, Sustabdyk savo vidinę kovą ir teisuolišką įniršį, Ir pamilk Moterį… Pranokdamas savo didybės siekį, Pranokdamas savo klaidžias paieškas nušvisti. Šventasis Gralis jau prieš tave, Jeigu tu paimsi ją į savo rankas ir leisi ateiti kažkam, kas yra už šio artumo ribų. Kas, jeigu į tą pasaulį, apie kurį tu svajoji, galima patekti tik per Moters Širdį? Kas, jeigu Vyro ir Moters meilė – tai raktas, atveriantis jos Širdį? Jeigu tu nori pakeisti pasaulį – mylėk Moterį... Savo šešėlių gelmėse, Savo Būties aukštybėse, Sugrįžk į Sodą, kuriame tu ją sutikai pirmą kartą, Prie vaivorykštės vartų, Per kuriuos jūs galite praeiti drauge, Kaip Šviesa, kaip Vienis... Į tašką, iš kurio nėra kelio atgal... Į pabaigą ir į naujo pasaulio pradžią. |
Jeigu tu nori pakeisti pasaulį, mylėk Vyrą…iš tikrųjų jį mylėk...Pasirink tą, kurio Siela kviečia tavąją, kuris mato tave. Tą, kuris turi pakankamai drąsos, kad bijotų…
Priimk jo rankas ir atsargiai vesk į savo Širdį, kur jis galės pajausti tavo šilumą ir joje pailsėti. Sudegink jo sunkumus savo ugnyje. Pažiūrėk į jo akis, pažvelk į jo gelmes ir pamatyk tai, kas jame snaudžia, o kas pažadinta, kas neryžtinga ir kas laukime. Pažiūrėk į jo akis ir atrask tenai jo tėvus ir senelius, visus karus ir beprotybes, per kurias jie praėjo kažkurioje šalyje kažkuriuo laiku. Pažvelk į jų skausmą ir kovą, į kančias ir kaltę. Neteisk…ir viską paleisk. Pajausk jo gimimo naštą ir žinok, kad tai, ko jis ieško – saugus prieglobstis tavyje. Leisk jam ištirpti tavo įdėmiam žvilgsnyje ir žinok, kad tau nereikia atspindėti pykčio ir įniršio, nes tavyje yra jėga, valanti ir gydanti senas žaizdas. Jeigu tu nori pakeisti pasaulį, mylėk Vyrą…iš tikrųjų jį mylėk. Atsisėsk prieš jį su visa moteriška didybe, savo pažeidžiamumo kvėpavime, vaikiško nekaltumo žaidime, tavo mirties gylyje…kviesdama, tyliai pasiduodama, leisdama jo vyriškai jėgai žengti žingsnį link tavęs… Ir kai jis atsitrauks…nes jis tai padarys…baimėje pabėgs į savo urvą…sutelk aplink save seneles ir proseneles…apsiklok jų išmintimi, klausyk jų švelnaus šnabždesio, ramink išsigandusios mergaitės širdį, įkalbėk ją atsipalaiduoti…ir kantriai lauk jo sugrįžimo. Sėdėk prie jo durų ir dainuok prisiminimų dainą, kuri galbūt nuramins jį dar kartą. Jeigu tu nori pakeisti pasaulį, mylėk Vyrą. Iš tikrųjų mylėk jį. Nebandyk iš jo ištraukti mažo berniuko gudrumu, klasta, apgaule, norėdama įvilioti jį…į griuvėsių voratinklį, į pasibjaurėjimo ir chaoso vietą, baisesnę nei bet kuris karas, kurį išgyveno jo broliai. Tai – ne moteriškumas. Tai – kerštas. Tai – supainiotų veiksmų nuodai. Tai nesuteikia Moteriai jėgos, tik ją silpnina…nes ji sudaužo jo vyriškumą. Ir tai žudo mus visus. Nesvarbu, sušildė jį Mama ar nesugebėjo…parodyk jam dabar tikrą Mamos meilę. Laikyk jį, vesk jį į savo gelmes ir malonę, į Žemės branduolio šilumą. Nebausk jo už tas žaizdas, kurios, kaip tau atrodo, netenkina tavo poreikių ir lūkesčių. Verk dėl jo saldžiomis upėmis, paleisk visa tai…leisk sugrįžti namo. Jeigu tu nori pakeisti pasaulį, mylėk Vyrą, iš tikrųjų jį mylėk. Mylėk jį taip, lyg būtum nuoga ir atvira. Mylėk jį taip, kad galėtum atverti savo kūną ir širdį gimimų ir mirčių ratui…ir dėkok jam už galimybę drauge šokti audringose vėtrose ir tyliuose miškuose. Būk pakankamai drąsi, kad būtum silpna, ir leisk jam atsigerti iš minkštų, svaiginančių tavo esmės lapelių. Leisk jam suprasti, kad jis gali tave palaikyti ir tave apginti. Krisk į jo rankas ir pasitikėk…tikėk, kad jis supras, net jeigu iki šiol tave žeidė tūkstančius kartų. Išmokyk jį nusileisti, nusileidžiant pačiam sau…susiliekite į saldžią nebūtį…į šio pasaulio Širdį. Jeigu tu nori pakeisti pasaulį, mylėk Vyrą…iš tikrųjų mylėk jį. Palaikyk jį, maitink jį, leisk jam, klausyk jo, laikyk jį, gydyk jį…ir jis būtinai puoselės, palaikys ir apgins tave savo stipriomis rankomis, aiškiomis mintimis ir tiksliais ketinimais. Todėl, kad jis gali…jeigu tik tu leisi jam…būti viskuo, apie ką tu svajoji. Jeigu tu nori mylėti Vyrą, mylėk save, mylėk savo Tėvą, mylėk brolį, mylėk sūnų, tuos vyrus, kurie kažkada galbūt buvo…nuo pirmojo berniuko, kurį tu bučiavai…iki paskutinio, dėl kurio tu raudojai. Dėkok už pakeliui į šį susitikimą gautas dovanas…už tą, kuris dabar stovi priešais tave…Ir atrask jame daigą visko, kas nauja ir saulėta. Daigą, kurį tu puoselėsi ir padėsi pasodinti. Kad išaugintumėte naują pasaulį…drauge. Lisa Citore Vertė Ilona Tamošiūnienė |